Tacht i Bahis (urd. تخت بھائی = Taht Bhāh'i) – senovinio miesto bei budizmo vienuolynų komplekso liekanos šiaurės Pakistane, Chaiber Pachtunchvos provincijoje, 15 km nuo Mardano, ties Tacht i Bahio kaimu, įtvirtintame kalne. Vietovės pavadinimas puštūnų kalba reiškia „vandens sostas“.
Tacht i Bahis įkurtas apie I a. pr. m. e., suklestėjo valdant Kušanų imperijos valdovui Kaniškai. III-IV a. pastatytas „Stupos kiemas“ bei rūmai. Budistų šventyklų kompleksas gyvavo iki VI-VII a., kuomet buvo nuniokotas hunų antpuolių. Vėliau vietovė minima tik nuo 1836 m.
Tacht i Bahio kompleksą sudaro „Stupų kiemas“, kuriame yra grupė stupų, vienuolių kambariai, celės, holai, šventyklų kompleksas su keliomis stupomis (vėlesnis už „Stupų kiemą“), tantrinis kompleksas, kurį sudaro tamsios, mažos, sunkiai prieinamos celės, kuriose, kaip manoma, praktikuota tantrinė meditacija. Taip pat yra aptarnaujančių, visuomeninių pastatų liekanos. Pastatai statyti iš vietinio akmens, sumūryti kalkėmis ir purvu.
Aplink Tacht i Bahį yra dar keletas susijusių archeologinių vietovių – Lund Chvaras, Šer Garhas, Čarsada, Šahri Bahlolas, Takaras.
1980 m. Tacht i Bahis bei Šahri Bahlolas kaip geri budistinės architektūros Pakistane pavyzdžiai įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
