Šočikalkas (isp. Xochicalco) – ikikolumbinio laikotarpio archeologinė radimvietė Meksikoje, Moreloso valstijos vakaruose, 38 km į pietvakarius nuo Kuernavakos. Pavadinimas išvertus iš nahuatlių kalbos reiškia „gėlių namo vietoje“.
Teritorija apgyvendinta 200 m. pr. m. e., bet ilgą laiką nesivystė į svarbesnį centrą. Šočikalko klestėjimo laikotarpis (700–900 m.) prasidėjo netrukus po Teotihuakano žlugimo, todėl neretai spekuliuojama, kad Šočikalkas galėjęs prisidėti prie buvusios imperijos griūties. Miesto architektūra ir ikonografija turi daug bendrų bruožų su Teotihuakano, majų, matlacinkų menu. Klestėjimo piko metu čia galėję gyventi 20 tūkst. gyventojų. Apie 900-uosius m. Šočikalkas buvo sudegintas ir sugriautas. Vėliau, apie 1200 m. buvusio miesto vietoje apsigyveno nahuatliškai kalbantys tlahuikai.
Pagrindinis kulto centras yra dirbtinai sudaryta kalva. Vienas įspūdingiausių išlikusių Šočikalko objektų – plunksnuotosios gyvatės šventykla su raižiniais ant sienų. Taip pat yra dar keletas laiptuotųjų piramidžių, rūmai, trys žaidimo kamuoliu stadionai, altoriai, pirtys, stelos, urvai su įrengtais nusileidimais.
Taip pat yra urve įrengta senovinė observatorija. Urvas ištinkuotas, išdažytas juodai, geltonai ir raudonai. Įrengtas 8,7 m ilgio „kaminas“, per kurį saulės spinduliai patenka į urvą ir projektuojasi ant urvo grindų. Saulės šviesa patenka į urvą 105 dienas per metus – nuo balandžio 30 iki rugpjūčio 15 d. Saulei judant link Vėžio atogrąžos ir atgal, du kartus per metus ji atsiduria zenite – gegužės 14/15 ir liepos 28/29 dienomis – tuomet spinduliai patenka tiesiai į observatoriją.
Dėl savo istorinės ir architektūrinės reikšmės Šočikalkas 1999 m. įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
