Geografinė padėtis
Pietinė parko dalis ribojasi su Sermersoko savivaldybe, o vakaruose nacionalinis parkas liečiasi su Kasuitsupo savivaldybe. Didžioji parko dalis driekiasi Grenlandijos ledo skydu, tačiau šiaurinėje jo dalyje (Pirio Žemėje) ir pakrantėse gausu teritorijų, nesukaustytų amžinuoju įšalu.
Istorija
Nacionalinis parkas įkurtas 1974 m. gegužės 22 d. praktiškai negyvenamoje šiaurinėje buvusios Itokortormito savivaldybės, įėjusios į tuometinės Tunu apskrities sudėtį, dalyje. Iki dabartinio dydžio parkas buvo išplėstas 1988 m., prijungus prie jo 272 000 km² buvusios Avanos apskrities dalį.
1977 m. sausį parkui suteiktas tarptautinio biosferos rezervato statusas. Jo veiklą prižiūri Grenlandijos aplinkos ministerija.
Dabartinėje parko teritorijoje buvo vykdomi du stambūs moksliniai tyrimai - 1930 m. liepą - 1931 m. rugpjūtį vokiečių vykdyta ekspedicija "Vidurinis ledas" (vok. "Eismitte") ir 1952 m.- 1954 m. britų ekspedicija "Šiaurinis ledas" (angl. "North Ice").
Populiacija
1986 m. parko teritorijoje gyveno 40 nuolatinių gyventojų, kurie buvo įsikūrę Mestersvigo karinėje bazėje. Visgi vasaros metu laikinų gyventojų skaičius pakildavo ir iki 400. Nuolatiniai gyventojai vykdė valymo darbus vietose, kuriose buvo ieškoma naudingųjų iškasenų. Darbai buvo atlikti ir šie žmonės išvyko.
Pastarąją žiemą (2008 m.- 2009 m.) parko teritorijoje žiemojo 31 žmogus ir apie 110 šunų. Jie gyveno šiose stotyse:
- 12 žmonių Daneborge - kariškiai ir parko policija
- 8 darbuotojai meteorologijos stotyje Danijos uoste (dan. Danmarkshavn)
- 5 kariškiai Nordo karinėje bazėje
- 2 kariškiai Mestersvige (jame taip pat yra ir 1 800 m ilgio negrįstas lėktuvų pakilimo takas)
- 4 žmonės Viršūnės tyrimų stotyje (angl. Summit Camp), įsikūrusioje Grenlandijos ledo skyde
Vasaros metu gyventojų parke padaugėja. Mokslininkai atvyksta dirbti į Zakenbergo tyrimų stotį, kurioje gali apsistoti iki 20 žmonių.
Gyvūnija
Nacionaliniame parke gyvena nuo 5 000 iki 15 000 avijaučių - tai yra apie 40% visų pasaulyje gyvenančių avijaučių. Pakrantėse gausu baltųjų lokių bei vėplių. Žinduolių klasę taip pat atstovauja poliarinės lapės, šermuonėliai, grenlandiniai lemingai ir arktiniai kiškiai. Šiauriniai elniai parką paliko 1900 m., o vilkai - 1934 m., tačiau pastarieji retkarčiais sugrįžta į parko teritoriją. Jūrinius žinduolius parke atstovauja žieduotieji ruoniai, jūrų kiškiai, grenlandiniai ruoniai, pūsliasnukiai ruoniai, narvalai ir baltieji delfinai.
Paukščiai, besiveisiantys parke, yra lediniai narai, baltaskruostės berniklės, trumpasnapės žąsys, paprastosios gagos, skiauterėtosios gagos, medžiokliniai sakalai, baltosios pelėdos, smiltinukai, tundrinės žvyrės ir krankliai.
