Romintos giria (vok. Rominter Heide, lenk. Puszcza Romincka – miškas Lietuvoje (Vilkaviškio rajonas), Kaliningrado srityje (Nesterovo rajonas) ir Lenkijoje (Varmijos Mozūrų vaivadija).
Giria Vištyčio aukštuma nuo Vištyčio ežero apie 27 km driekiasi į vakarus iki Geldapės, ir apie 15 km iš šiaurės į pietus. Girios plotas 350 km², iš jų 200 km² Kaliningrado srityje, 150 km² Lenkijoje. Girioje yra apie 20 ežerėlių. Per girią teka Rominta, Blindė, Juodupė, Pisa.
Romintos girią senieji prūsai laikė šventa, joje jau I a. - II a. buvo atliekamos aukojimo apeigos, vyko kitokios šventės. Kryžiuočiams užvaldžius šį kraštą, Romintos girioje medžiodavo ordino magistrai ir jų svečiai. Vėliau Romintoje ir Juodbūdėje pastatytuose vasarnamiuose vasaras praleisdavo, medžiodavo Prūsijos karaliai. Giria buvo paskelbta karaliaus nuosavybe. 2 500 ha buvo apjuosta lentų tvora su galerijomis. Medžioklės plotas priklausė Nesavo, Barckhauzo, Romintos ir Žydkiemio girininkijoms. Ypač girią mėgo Vokietijos imperatorius Vilhelmas II.
Ilgą laiką iš Romintos girios upėmis į Karaliaučiaus krašto didžiuosius miestus plukdyta mediena. Romintos gyvenvietėje veikė vilnų vėlykla, aliejaus spaudykla. Kiautų kaime buvo geležies liejykla, o XVIII a. – popieriaus ir celiuliozės fabrikas. 1756–1763 m. Septynerių metų karo tarp Prūsijos ir Rusijos metu Romintos girioje slėpėsi kariuomenės žiaurumų įbauginti apylinkių žmonės, tarp jų ir Tolminkiemio klebonas Kristijonas Donelaitis, kuris girioje slėpėsi 1757 m. rugpjūčio 10–27 d. Per Romintos girią 1927 m. nutiestas geležinkelis Geldapė–Gumbinė, veikęs iki 1944 m.
Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Romintos giria buvo tapusi aukštų Vokietijos nacių medžioklės vieta. Feldmaršalas Hermanas Gėringas 1936 m. pastatydino medžioklės rezidenciją Jėgerhofą netoli Romintos gyvenvietės. Jis Romintos girioje nušovė patį didžiausią iki to meto Europoje sumedžiotą elnią. 1941 m. čia buvo įkurta Vokietijos oro pajėgų vyriausioji būstinė. Už 15 km., vakarinėje Geldapės ežero pakrantėje, pastatytos štabo vadovybės slėptuvės. Pokario metais Lietuvos partizanai per Romintos girią prasiveržė į Lenkiją ir toliau į Vakarus.
Po Antrojo pasaulinio karo Rytprūsiai buvo padalyti beveik tiesia linija. Pietinis girios ruožas teko Lenkijai, didžioji dalis atsidūrė Kaliningrado srityje. Lietuvai atiteko tik nedidelis ruožas pasienyje. Lenkijos pusėje kaimai priartėja prie pat girios pakraščio, rusiškoje pusėje dauguma jų išnykę.
