Ramezėjus – Senovės Egipto naujosios karalystės faraono Ramzio II (apie 1279−1213 m. pr. m. e.) laidojimo šventykla, esanti Tėbų nekropolyje vakariniame Nilo upės krante prie šiuolaikinio Luksoro.
Ramezėjaus šventyklos pagrindinis pastatas buvo pastatytas iš akmenų. Jį sudarė du kiemai, išdėstyti vienas paskui kitą, į kurį kiekvieną buvo įėjimas pro piloną. Abiejų pilonų išorė dekoruota reljefais Kadešo mūšio tema. Už antrojo kiemo sekė hipostilinė salė, už jos sekė patalpa šventajai valčiai ir šventovė. Šis pavyzdys buvo pritaikytas vėlesnei Ramzio III Medinet Habu šventyklai. Kitos Ramezėjaus sienos dekoruotos Ramzio II karinių kampanijų Sirijoje ir Mino šventės scenomis. Ramezėjume taip pat buvo faraono rūmai ir iš plaušaplyčių statyti sandėliai, klėtys. Pastatyta šventykla tarnavo ne vien faraono pasiruošimui kelionei į aną pasaulį, bet buvo ir stambus administracinis-ekonominis vietovės centras. Radiniai rodo, kad joje buvo raštininkų mokykla.
Po šventyklos grindimis XIX a. pb. archeologas James Quibell rado žynio iš Egipto viduriniosios karalystės laikų (apie 1700 m. pr. m. e.) kapą su papirusų dėže ir religiniais artefaktais. Šventyklos komplekse rasti papirusai iš Trečiojo tarpuvaldžio (apie 1050−650 m. pr. m. e.) ir kapinių liekanos iš to paties laikotarpio. Graikų istorikas Diodoras Sicilietis klaidinančiai šventyklą pavadino „Ozimandijo kapu“ (Ozimandijus − graikų iškraipytas Ramzio II vardas), kas įkvėpė P. B. Šelio eilėraštį. Prie šventyklos pilono buvo gigantiškos Ramzio II statulos. Vienos statulos biustą XIX a. pr. Džovanis Belconis išgabeno į Angliją (dabar Britų muziejuje, pramintas „jaunuoju Memnonu“).
