Klimatas jūrinis, turintis tiek subantarktinio, tiek vidurinių platumų klimato bruožų. Metinė vidutinė temperatūra 4,4 °C, kuri mažai skiriasi ištisus metus. Salose per metus iškrinta 2400–3000 mm kritulių (~320 dienų per metus su krituliais, didelis oro drėgnumas), dažni gūsingi vėjai. Princo Edvardo salos yra viena iš debesuočiausių sausumos vietovių pasaulyje – rytų Marione vidutiniškai per metus būna 1300, o vakarų Marione ir Princo Edvardo saloje tik 800 valandų, kai saulė šviečia ne pro debesis. Augalija tundrinė – kerpės, samanos, grybai, rudadumbliai. Salose peri jūriniai paukščiai (pingvinai, albatrosai, prionai, audrapaukščiai, plėšikai ir kt.), veisiasi ruoniai (pietinis jūrų dramblys, kergeleninis jūrų lokys, subtropinis jūrų lokys), banginiai.
Princo Edvardo salos negyvenamos, bet nuo 1948 m. Mariono saloje veikia meteorologijos ir biologijos tyrimų stotys (įgula – iki 50 žmonių). Į salą patenkama laivu arba sraigtasparniu.
Salas 1663 m. kovo 4 d. atrado olandų jūrininko Barento Barencono Lamo (Barent Barentszoon Lam) ekspedicija. Olandai salas pavadino Dina ir Maerseveen. 1772 m. sausį salas iš naujo atrado prancūzas Markas Žozefas Marionas Dufrenas (Marc-Joseph Marion du Fresne), pamanęs, kad pasiekė tada dar neatrastą Antarktidą. Jis salas pavadino Terre de l’Espérance („Vilties Žemė“) ir Ile de la Caverne („Urvo sala“). 1776 m. gruodžio 16 d. salas pasiekė Džeimsas Kukas ir pavadino Anglijos karaliaus Jurgio III sūnaus, Kento hercogo Edvardo Augusto garbei. 1799 m. salose pirmąsyk išsilaipino prancūzai ruonių medžiotojai. Princo Edvardo salos kurį laiką buvo įvairių ruonių medžiotojų sustojimo taškas. 1948 m. salas oficialiai aneksavo Pietų Afrikos Respublika. Jos administruojamos kaip Keiptauno valda.
