Pavija (it. Pavia) - miestas ir komūna pietvakarių Lombardijoje, šiaurės Italijoje, 35 km į pietus nuo Milano, šalia Ticino upės, kur ji įteka į Po.
Senovėje Pavija (romėnai vadino Ticinu) buvo svarbus miestas, o Romos imperijos laikais - didelė karinė stovykla. 476 m. čia Odoakras nugalėjo Flavijų Orestą po ilgos apgulties. Už pagalbą priešui Odoakras sugriovė miestą, Flavijus pabėgo į Piacencą, bet Odoakras jį pavijo ir nužudė bei nuvertė jo sūnų Romulą Augustulą. Šis įvykis laikomas Vakarų Romos imperijos pabaiga.
Vėliau miestas lotyniškai vadinosi Papija (susiję su popiežiumi), kol virto italų kalba Pavija. Kartais jis buvo vadinamas Ticinum Papia, sujungiant abu lotyniškus pavadinimus.
Valdant gotams Pavija virto stipria tvirtove ir paskutine atrama kovoje su Belisarijumi.
Kraštą užėmus lombardams Pavija tapo jų sostine 568-774 m. Karolis Didysis užėmė Paviją 774 m. birželį ir tapo lombardų karaliumi. Pavija liko Italijos karalystės sostine ir kaūnacijos centru iki imperijos įtakos nusilpimo XII a.
XII a. Pavija buvo nepriklausomas miestas. Gvelfų ir gibelinų konflikte Pavija buvo gibelinų pusėje, nes svarbiausias priešininkas Milanas vadovavo Lombardijos lygai prieš Frydrichą I Barbarosą, norėjusį sustiprinti imperijos valdžią šiaurės Italijoje.
Po to kelis šimtmečius Pavija buvo aktyvus ir svarbus miestas. Pavija laikėsi prieš Milaną, bet galiausiai nusileido Viskončių šeimai, valdžiusiai miestą 1359 m. Valdant Viskončiams Pavija tapo intelektualiniu ir meno centru. 1361 m. aplink senos teisės mokyklos branduolį buvo įkurtas Pavijos universitetas, kuriame mokėsi studentai iš daugelio šalių.
Po Pavijos mūšio (1525 m.) prasidėjo ispanų okupacija, trukusi iki 1713 m., o po to Paviją valdė austrai iki 1796 m., kol ją užėmė Napoleonas Bonapartas. Austrams valdant universitetą globojo Marija Terezė. Tuo metu jame dirbo Ugo Foscolo, Alessandro Volta, Lazzaro Spallanzani, Camillo Golgi ir kiti mokslininkai bei humanistai.
1815 m. Pavija vėl atiteko austrams, kurie ją valdė iki Italijos suvienijimo 1859 m.
