Nidos švyturys (arba Urbo kalno švyturys) – navigacinis ženklas, esantis Kuršių nerijoje, Nidoje, 900 metrų nuo Baltijos jūros ant Urbo kalno. Aukštis – 79 m virš jūros lygio. Signalas matomas už 22 jūrmylių (apie 40 kilometrų).
Pirmojo Nidos švyturio statyba pradėta po Vokietijos suvienijimo XIX amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžioje. 27 metrų aukščio bokštas buvo sumūrytas iš raudonų plytų. Jo link vedė karo belaisvių statytas akmenimis grįstas takas su 200 laiptelių, kurie išlikę iki šių dienų. Statant švyturį buvo apželdintas ir 51,4 m aukščio Urbo kalnas. Per smėlį nuo Nidos iki laiptelių buvo nutiestas specialus lentinis takas. Švyturys pradėjo veikti 1874 m. spalio 24 d.
1944 m., baigiantis Antrajam pasauliniam karui, besitraukiantys vokiečių kareiviai švyturio bokštą susprogdino. Tačiau jau 1945 m. jis buvo atstatytas, o 1953 m. – perstatytas. Dabartinis Nidos švyturys – tai gelžbetoninis bokštas su horizontaliomis raudonomis ir baltomis juostomis. Jo aukštis 29,3 m. Jo krištolo lęšis pagamintas Charkovo srities (Ukraina) Iziumio gamykloje. Prieš įmontuojant jį į šį švyturį krištolas pabuvojo parodoje Prancūzijoje ir pelnė apdovanojimą.
1991 m. šventinant Nidos švyturį jam buvo suteiktas Šv. Petro, žvejų globėjo, vardas.
Šio navigacinio ženklo paskirtis – padėti orientuotis jūreiviams jūroje ir specialiu sutartiniu ženklu (2 trumpi blyksniai kas 5,8 sek.) informuoti, jog čia nėra uosto. Veikia automatiškai, be aptarnaujančio personalo. Švyturys siunčia baltos šviesos signalus, kurie matomi jūroje. Šviesos signalai siunčiami tik tamsiu paros metu, temstant lempa automatiškai įsijungia, o švintant – išsijungia. Švyturyje yra 6 lempos, bet nuolat šviečia tik viena, kuriai perdegus automatiškai užsidega kita. Radijo švyturio signalai siunčiami į erdvę visą parą. Švyturys turi savo elektros stotį, kuri automatiškai įsijungia, jeigu nutrūksta energijos tiekimas iš elektros tinklų.
Nidos, kaip ir Klaipėdos švyturys, įrašytas į pasaulio šviesos ženklų knygas, pažymėtas jūrlapiuose, aprašytas locijose.
