Nepasiekiamoji sala – tai virš vandenyno iškilęs užgesusio ugnikalnio kūgis. Krantai – labai aukšti, neįveikiami skardžiai. Augalija skurdi – būdingi žolynai su papartynais. Sala garsi endeminiu, mažiausiu pasaulyje neskraidančiu paukščiu – atlantizija. Taip pat yra keliaujančiųjų albatrosų, pingvinų Eudyptes chrysocome, tristaninių strazdų, antarktinių žuvėdrų. Žinduolių, roplių, drugių, sraigių nėra. Seniau saloje buvo įveisti šunys, avys, ožkos, kiaulės, galvijai tačiau neišliko.
Nepasiekiamoji sala atrasta 1652 m. olandų laivo 't Nachtglas įgulos. Žemėlapyje pažymėta kaip „nepasiekiamoji“, nes dėl stačių krantų jūreiviai nerado kur prisišvartuoti. 1871 m. saloje įsikūrė vokiečiai, broliai Stoltenhofai, tačiau dėl maisto trūkumo nesugebėjo išsilaikyti ir 1873 m. išvyko su salas tyrinėjusio HMS Challenger laivo ekspedicija. Vėliau salą daugiausia lankė mokslinės ekspedicijos bei tristaniečiai, kurie čia rinko guaną ir kiaušinius.
1997 m. sala paskelbta draustiniu. Ją galima pasiekti tik su gidu, plaukiant laivu iš Tristano da Kunjos salos.
