Medinet Habu – Senovės Egipto naujosios karalystės faraono Ramzio III (apie 1187−1156 m. pr. m. e.) laidojimo šventykla, esanti Tėbų nekropolyje vakariniame Nilo upės krante prie šiuolaikinio Luksoro.
Medinet Habu (egiptiečių vadinta „džamet“, „džeme“) šventyklos kompleksą pradėjo faraonė Hatšepsuta ir vėliau Tutmozis III (abu XV a. pr. m. e.). Tai buvo maža šventyklėlė, skirta Amonui, kurią vėliau visiškai nustelbė Ramzio III (apie 1187−1156 m. pr. m. e.) laidojimo šventykla. Ši šventykla orientuota iš pietryčių į šiaurės vakarus. Tradiciškai, jos pusė, atsukta į Nilo upę, vadinama „rytine“. Šventykla buvo apjuosta plaušaplyčių sienomis ir rytinėje pusėje pastatytas migdolas − Sirijoje paplitęs tvirtovės tipas, kuris tarnavo kaip vartai į šventyklos kompleksą. Šventyklos sienos dekoruotos scenomis iš Ramzio III karinių kampanijų prieš libius ir jūros tautas. Antrojo šventyklos kiemo sienos dekoruotos religinių procesijų scenomis.
Medinet Habu šventykla gerai išsilaikiusi, išskyrus hipostilinę salę, kurios kolonos apgriuvusios iki vos kelių metrų aukščio. Pietrytinėje šventyklos pusėje yra faraono rūmų liekanos. Iš rūmų Ramzis III galėjo išeiti į pirmą šventyklos kiemą. Rūmai buvo dekoruoti glazūruotomis plytelėmis, kurių daugelis pergabentos į Kairo muziejų. Dėl tvirtovės tipo pastatymo Medinet Habu šventykla buvo prieglobsčiu suirutės metais vietiniams gyventojams. 20 dinastijos metu, apie 1080 m. pr. m. e., joje buvo priglausti Deir el Medinos gyventojai. Ilgainiui šventyklos įtvirtinimai buvo įveikti, vakariniai vartai sugriauti. Prie rytinių vartų rasti keletas koplytėlių kapų, kuriuose palaidotos 25 ir 26 dinastijų laikotarpio „Dieviškosios Amono žmonos“. Ptolemėjų laikotarpiu (III−I a. pr. m. e.) šventyklos sienų ribose buvo įkurtas Džemės miestelis ir ji nebenaudota religiniais tikslais. Joje statyta romėnų ir koptų laikotarpiais.
