Lukiškės – Vilniaus miesto dalis, esanti į vakarus ir pietvakarius nuo Senamiesčio, kairiajame Neries krante. Rytuose tarp senosios Vilnelės vagos ir Lukiškių spėjama buvus Šventaragio mišką, Lukiškių pakraštys buvo ties dabartine Tilto gatve, vakaruose apėmė Lukiškių šilą (dabartinį Vingio parką) ir driekėsi iki Panerių kalvų. Lukiškės dar vadinamos Totorių Likiškėmis arba Totorija. Lukiškių aikštė. Garsiausias objektas – Lukiškių kalėjimas.
Manoma, kad pavadinimas kilęs nuo totoriaus Luko Petravičiaus, kuriam Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas XIV a. pabaigoje ar XV a. pradžioje čia paskyrė didelį žemės sklypą. Nuo XVI a. Lukiškės tapo uostu. Palei Nerį buvo pirklių sandėliai. Lukiškių šile XVI a. buvo dvaras. 1553–1561 m. Mikalojus Radvila Juodasis jame priglaudė evangelikus reformatus. 1584 ir 1593 m. Stanislovas Radvila dvarą perdavė jėzuitams vasarvietei; apylinkė pavadinta Jėzuitų Lukiškėmis. XVII a. Lukiškės tapo Vilniaus priemiesčiu, susiformavo trys garvės. Lukiškėse buvo įrengtos vargingųjų Vilniaus miestiečių kapinės. Didikas Jurgis Liutauras Chreptavičius Lukiškėse vienuoliams dominikonams padovanoja žemės sklypą ir pinigų, kad šie kapinėse pastatytu bažnyčią. 1642 m. dominikonai pastao medinę Šv. apaštalų Jokūbo ir Pilypo bažnyčią, netrukus - vienuolyną. 1677 m. įstegta parapija, kuri veikė iki 1948 m. Per LLV karą 1654–1667 m. su Rusija ir per 1700–1721 m. Šiaurės karą Lukiškės smarkiai nukentėjo, sudegė bažnyčia ir vienuolynas. 1722 m. atstatyta bažnyčia ir 1739 m. atstatytas vienuolynas buvo pirmieji mūriniai pastatai Lukiškėse. 1757–1761 m. architektas J. K. Glaubicas jėzuitams suprojektavo 3 aukštų rūmus su mansardomis, o vėliau rūmai ir pastatyti, o 1872 m. sunyko. XIX a. namai Lukiškėse statomi neplaningai, paliekant vietos tik siaurom gatvelėm. 1860 m. Lukiškių aikštėje įrengtas miesto turgus. XIX a. viduryje nutiestos svarbiausios gatvės - Šv. Jurgio (dabar Gedimino) prospektas ir Pamėnkalnio. 1891 m. prospektas iki Lukiškių aikštės išgrįstas ir apsodintas liepomis. 1897 m. pastatyti teismo rūmai, 1898–1903 - Lukiškių kalėjimas. 1940 m. Lukiškių aikštėje įsikūrė NKVD. 1941–1944 m. per Vokietijos okupaciją Lukiškėse įsikūrė gestapas. 1944 m. čia vėl įsikuria NKVD. 1948 m. uždaryta bažnyčia (iki 1992). 1952 m. baigus rekonstruoti aikštę, ji buvo pervadinta Lenino aikšte. 1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę vėl imtas vartoti Lukiškių vardas.
Lukiškių aikštę iš pietų riboja Gedimino prospektas, iš vakarų - J. Tumo - Vaižganto g., iš rytų - Vasario 16-osios g., šiaurinėje dalyje yra Šv. apaštalų Jokūbo ir Pilypo bažnyčia (1690 – 1727 m., 1737 m. pagal architektą A. A. Genu projektą pastatyti viršutiniai bokštų tarpsniai) ir vienuolynų ansamblis (1713 - 1739 pastatyta vienuolyno namai, XVIII a. pabaigoje - naujas korpusas). Aikštė pradėta formuoti XVIII a. viduryje, 1817 m. jos plotas buvo 2 ha, o 1837 m. - 8 ha. XIX a. pirmoje pusėje. Rusijos kariniai daliniai rengdavo pratybas. Per 1863 – 1864 metų sukilimą aikštėje Vilniaus generalgubernatoriaus M. Muravjovo įsakymu Rusijos kariuomenė vykdė egzekucijas. Aikštėje buvo pakartas 21 sukilimo dalyvis. 1897 m. aikštėje stovėjo parodų ir cirko pastatas. 1900 m. iš Katedros aikštės į Lukiškių aikštę perkeltos Šv. Jurgio, 1904 - Kaziuko mugės. 1904 m. aikštės ribos pakoreguotos, ji tapo trapecine, čia įrengti bulvarai. Lenkijos okupacijos metais (1929–1939) buvo įrengti keli pavilijonai, veikė turgus, vyko didelės Kaziuko mugės. SSRS okupavus Lietuvą aikštė tapo reprezentacine miesto aikšte. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 1991 rugpjūtčio mėn. buvo demontuotas V. Lenino paminklas. 2006 m. aikštės pietų prieaikštyje pastatytas paminklas Lietuvos tremtiniams Jakutijoje.
