Karmėlio kalnas – kalnų grandinė, taip pat dažnai dar vadinama Karmėliu arba Karmėlio kalnai – šiaurės vakarų Izraelyje didelis, kaip dėl Izraelio, kalnų masyvas. Vakaruose pasiekia Viduržemio jūrą, šiaurėje – Haifos įlanką ir druzų slėnį. Miestų Binjamino pietų ir Jokneamo rytų rajonuose pereina į kalvas (apytiksliai 25 kilometrus į kiekvieną pusę). Rytuose kalvos supančios Jordano upės slėnį vėl pereina į kalnus.
„Vynuogių kalno“ (Kerem-El) pavadinimas kilęs vynuogynų kurios gausiai augo jo papėdėje. Aukščiausias kalno taškas – arba kalnyno – yra tarp Haifos miesto ir druzų gyvenvietės Osfijoje pietryčiau nuo Haifos, toje vietoje Karmėlio kalnyno aukštis sudaro 546 metrus virs jūros lygio. Tenai pastatytas Haifos televizijos bokštas. Kitoje viršūnėje yra Haifos universiteto dalis.
Karmėlyje vidutinė metinė temperatūra – plius 19 °C. Kritulių kiekis – 600 mm per metus, atskiruose vietose – iki 900 mm. Kartą į keletą žiemų iškrenta sniegas, (sakykim 2005–2006 metų žiemą), bet jis labai plonas ir retai kada laikosi ilgiau kaip kelėta valandų.
Iš išorės Karmėlio kalnynas primena gigantišką lygintuvą, atsukta į šiaurės vakarus. „Lygintuvo“ nosis atsispiria į Viduržemio jūrą, iš šiaurės sudarantis Haifos įlanką. Visa šiaurės – vakarų kalnyno dalis yra Haifos miesto dalyje. Kalnai labai arti prieina prie vandens, pasibaigia stačiais šlaitais apaugusiais spygliuočių – lapuočių miškais. Pačioje siauriausioje vietoje šlaitą nuo vandens skiria keletas dešimčių metrų. Šiuo tarpu eina geležinkelis Haifa – Tel Avivas ir keturių eilių gatvė Ha – Agana, kuri paskui pereina į 4 – tą tarptautinį greitkelį Haifa – Tel Avivas.
Karmėlio kalnyno kilmė – tektoninė. Kalnai susidarė prie didelio tektoninio lūžio. Čia vis dar juntami nedideli žemės drebėjimai sujudinantys Haifą kas tris – keturis metus, įvyksta dėl mažiau kaip 100 kilometrų nuo Haifos esančio Sirijos – Afrikos centrinio kanalo tektoninio lūžio, esančio Rytų – Afrikos riftinės zonos dalimi. Didžioji Karmėlio kalno medžiagos dalis – nuosėdinės uolienos, klintis, kreida, kažkada čia buvusios Tetijos jūros dugno palikimas. Dėl šių uolienų kalnuose stebimi karstiniai procesai ir reiškiniai. Kalnuose daugybe olų ir ertmų.
Karmėlio kalno uolos nuo senovės laikų buvo naudojamos gyventi žmonėms. Vakarų Karmėlio kalno papėdėje, Zihrono – Jakovo miesto apylinkėse, Tabūno ir Shulo uolose 1929 m. – 1934 m. rasti žmonių kaulų likučiai su akmeniniais įrankiais levaluazijos tipo ir iškasamų gyvūnų kaulais. Tabūno uoloje rastas visas neandartalietės moters skeletas ir vyriško žandikaulio apatinė dalis su aiškiu smakro išsikišimu. Skulo uoloje rasti įvairiai išsilaikę kaulai (dideliais individualiais skirtumais su neandertalietiškais ir dabartiniais kaukolės sandaros ypatumais ir kitomis skelėto dalimis). Jie gyveno prieš 40–45 tūkst. metų. Vieni mokslininkai mano, kad Karmėlio uolų gyventojai neandertaliečiai maišėsi su dabartiniais žmonėmis, kiti, kad evoliucionavo iš senovinių žmonių į dabartinius. Šitas atradimas leido išskirti naują žmonių rūšį, tiesa sakant, ne visi mokslininkai tai pripažįsta.
Kiti atradimai padaryti remiantis radiniais Karmėlio kalnuose privertė peržiūrėti kai kuriuos teiginius liečiančius neandertaliečius. Kėbaro uoloje rastas skeletas, gyvenęs prieš 60 tūkst., pas kuri pilnai išsilaikė poliežiūvinis kaulas, visiškai toks pats, kaip ir pas dabartinį žmogų. Taip kaip dėl poliežiūvinio kaulo priklauso galimybė kalbėti, mokslininkai buvo priversti pripažinti, kad neandertaliečiai galėjo kalbėti.
Be to mokslininkai rado pirmų papuošalų fragmentus, padarytus iš pragręžtų kriauklių. Du tokie karoliai, datuojami prieš 100 tūkst. metų iki mūsų eros rasti kasinėjant Shulo (Skhul) uolą.
Karmėlio uolose slėpėsi pranašas Ilja (pranašas) (Elijahu). Dabar uola, kurioje jis pagal padavimą gyveno yra religiniu žydų ir krikščionių centru. Ji yra Haifos miesto ribose, praktiškai tiesiai po vieninteliu Haifos keltuvu, kalno papėdėje. Kalno viršūnėje pranašas meldė dievo, kad baigtųsi trijų metų sausra, o paskui su virpesiu stebėjo kaip danguje atsirado lietaus debesis.
Pranašas Ilja labai mėgo šiaurinę Izraelio dalį ir Haifos rajoną. Vieta, kur jisai laimėjo prieš Vaalo žynius, (šita istorija aprašyta Pirmos karalių knygos 18 – oje dalyje), vadinama „Muhraka“ – kas arabiškai reiškia „Ugninė vieta“. Muhraka yra Karmėlio šiaurės – rytuose, iš tenai atsiveria vaizdas į Izraelio slėnį. Muhraka yra 482 metrų aukštyje, 27 km. nuo Haifos ir 13 km. nuo Megido.
Yra tikima, kad uola, kurioje slėpėsi busimas karalius Dovydas nuo karaliaus Saulo pykčio irgi yra Karmėlio kalne. Taip yra dėl pietinių Izraelio rajonų geologinių ypatumų, kuriuose pagal Senąjį testamentą gimė Dovydas, dėl mažai kritulių tenai mažai tinkamų slėptis uolų. Tokiu būdu kiek nors tinkamos slapstymuisi uolos yra Karmėlio kalne ar šiauriau. Bet jos yra toliau ir tenai veda vienintelis patogus kelias pajūrių pro Karmėlio kalną. Kai kurie tvirtina, kad uola, pasitarnavusi pranašui Iljai yra ta pati, kuri kurioje slapstėsi Dovydas.
Nuosėdinės uolienos, iš kurių sudarytas kalnynas sąlygoja gerą derlingumą. Ypatingai derlingos kalnų papėdės, kurių derlingumą didina minkštas klimatas ir gausūs krituliai. Tai buvo žinoma jau senai ir įėjo į legendas.
Kaip rodo Karmėlio kalno pavadinimas senovėje čia augo vynuogynai. Bet musulmonai čia viešpatavę tūkstantį metų vynuogynus iškirto, o turkai Osmanų imperijos laikais iškirto ir miškus, todėl XX a. pradžioje miškų liko tik nedidelėje dalyje kalnų. Gamtos apsaugos fondas Keren Kaemet le-Israel skiria daug pastangų, kad atstatyti Karmėlio kalnų miškus.
Dabar didelė miško dalis Karmėlio kalne yra kedrynas, kuriuos pasodino fondas. (Miškas tik vadinamas kedrynu, paprasčiausiai ivrito kalboje nėra atskiro žodžio kuriuo būtu vadinamas Pinus halepensis – Jeruzalės pušis. Bet dėl didelio miško gaisro 2005 m. pavasarį pietvakarių papėdėse spygliuočių miškas labai nukentėjo. Jo priežastis buvo netyčinis padegimas: nusikaltėliai, netolimos arabų gyvenvietės gyventojai bandų nupjauti ir priduoti į metalo laužą vieną miške pastatytą bokštą, pjaunant žiežirbos uždegė mišką. Sausas miškas užsidegė akimirksniu. Atsilaisvintose plotuose ruošiamasi pasodinti lapuočių miškus, kurie turi mažiau dervos ir dega blogiau.
Miškuose dominuoja Jeruzalės pušys, tavoros ąžuolas, pasitaiko laukinis alyvmedis. Drėgnesniuose rajonuose pasitaiko laurai. Gegužės pradžioje kalnų papėdės pasidengia žalia žole, kurios fone auga melsvi kolonitai (gėlės panašios į aguonas). Pavasari žydi rožiniai ir balti ciklamenai, geltoni šafranai ir dygliuotas rahitnikas, vėliau pražysta baltas liupidas ir geltona kalendula. Apačioje, prie ežerų ir pelkių galima pamatyti drėgmę mėgstančius tropinius augalus: papirusus, oleandrus, vandens paviršiuje geltonus ir baltus lūginius augalus.
Karmėlio kalnuose iki šiol gyvena laukiniai šernai, vilkai. Dažnai sutinkamas šakalas. Dažnai galima sutikti Viduržemio jūros lapę. Paplitęs barsukas. Sutinkami dygliatriušiai. Iš graužikų parazitų galima išskirti laukų pelę, žiurkę. Taip pat sutinkamas taurusis elnias, gazelė, skiauterėtas baronas, muflonas, triušis, kiškis. Didelė ežių populiacija. Dirbtinai palaikoma erelių populiacija. Miškuose taip pat gyvena apuokai ir kt. Yra laukinių kačių: sulaukėjusios naminės katės, lūšys, leopardai, (leopardų skaičius skaičiuojamas vienetais, o jo dydis kaip įprastos katės).
Parke sugyvena dešimtys vabzdžių rūšių. Tarp jų galima išskirti žiogus, maldininkus, tarakonus. Kai kurių iš jų ilgis iki 90 mm, gerai skraido ir apsigyvena būtuose. Sutinkamos įvairių rūšių peteliškių, vabzdžių. Paplitusi medų nešanti bitė. Taip pat reikia pažymėti žmonėms įgrįsiančius moskitus, uodus, muses, bet jų ne taip daug kaip drėgnesnėje Europoje.
Tikslu Karmėlio kalne išsaugoti laukinę gamtą įkurtas gigantiškas nacionalinis parkas, kuris atidarytas turistams. Parke yra daug pėsčiųjų ir dviračių takų, kurių ilgumas nuo pusė iki 18 valandų. Nueiti nuo nutiestų ir kruopščiai pažymėtų keliukų griežtai draudžiama. Nacionalinio parko prieigose sukurti automobiliniai kempingai, tualetai ir vanduo. Tenai galima deginti laužus. Parke draudžiama miegoti palapinėse. Be to parke įkurtas draustinis „Chai – Baras“, kurio tikslas atstatyti stambių gyvulių populiaciją šiaurės Izraelio miškuose.
Haifos dalis dalinai apima šiaurės vakarinę, pačia aukščiausią ir skalingą Karmėlio kalno dalį. Tenai pastatyta daug miesto rajonų: Adaras (1909 m.), Neve Šeanas (1925 m.), pačioje kalno viršūnėje įsikūrę labiausiai prestižiniai rajonai Karmėlis, Horėvas, Denija, Haifos universitetas. Šiaurės vakarų kalnyno pabaigoje, 300 metrų aukštyje pastatytas Haifos švyturys. Tenai pat yra aukščiausias vienintelio Haifoje keltuvo sustojimas.
Be keltuvo į Karmėlio kalną galima pakilti ir kitais būdais. Sakykim vieninteliu Izraelyje metropolitenu „Karmelitas“, kurio linija turi 6 sustojimus ir kursuoja 2 traukiniais. Tai požeminis funikulierius galintis įveikti atstumą nuo Haifos uosto iki rajono centro per 6 minutes.
Trečias, ne mažiau įdomus būdas pasikelti į Karmėlio kalną praeiti per Bahajų sodus. 19 terasų, bendru ilgiu daugiau kaip kilometras ir didelis sodas įveistas 1909 m. apie Bahaizmo įkūrėjo Babo kapą (jo tikras vardas Siidas Ali-Muhamadas), savaime yra simetrijos ir didybės šventė centre pramoninio rajono. Per abi laiptu puses teka dirbtiniai upeliukai, o viršutinėse ir apatinėse terasose pastatyti fontanai. Kiekvienos terasos centrinė dalis apsodinta skirtingos spalvos zoisijos žole, gyvatvorėmis, krūmais ir apkarpyti medžiai. Kiekvienos terasos šonuose pasodinti sausrai atsparios, nereikalaujantys didelės priežiūros katusai, oleandrai, rozmarinai, lantanai, aliejiniai medžiai, džakarandos (palisandriniai medžiai), koralų medžiai ir iliumerijos. Trečia zona buvo palikta kaip natūralus šilelis, kuris tarnauja laikinės gamtos koridoriumi. Daugiau aukštesniems kalvoms buvo naudojami sausrai atsparios medžio turintys augalai: kadagys, šaltalankis ir kt.
