Etna (Etna arba Mongibello) – veikiantis ugnikalnis (stratovulkanas) Sicilijos saloje, Italijoje. Tai didžiausias veikiantis Europos ugnikalnis; apytikriai 160 km perimetro ugnikalnio papėdė yra Londono dydžio.
Žinios apie Etnos veiklą siekia mitinius laikus, tačiau kaip vulkanas jis gana jaunas: iš jūros iškilo maždaug prieš 2,5 mln. metų, o pirmą kartą išsiveržė apie pusę milijono metų vėliau.
Kaip ir daugelio ugnikalnių, Etnos aukštis keičiasi; dabar jo viršūnė iškilusi apie 3320 m, tačiau prieš šimtmetį buvo 30 m aukštesnė. Viršūnė irgi keičia pavidalą: nuo daugkartinių erupcijų vulkanų viršūnės įgriūva ir lieka lėkštės pavidalo įdubos, arba kalderos, o šalia susidaro naujos viršūnės. Prieš dabartinę Etnos viršūnę buvo mažiausiai dvi kitos, o vienoje vulkano pusėje yra milžiniškų proporcijų kaldera – 20 km perimetro skylė stačiais 900 m aukščio šonais.
Manoma, kad Etnos išsiveržimus skatina po kalnu esantis apie 30 km ilgio ir 4 km gylio magmos židinys, kurį nuolat papildo milžiniški kiekiai dujų prisodrintos išsilydžiusios medžiagos, besiveržiančios iš po plutos. Susikaupęs titaniškas slėgis ieško išėjimo pro vulkano šonus bei viršų ir galiausiai prasiveržia į paviršių spjaudydamas ugnį, sieringų garų debesis ir kalno šlaitais liedamas lavos srautus. Aplink viršūnę plyti visiškai gyvybei nepalankus plotas – pilka beformė pelenų ir lavos dykynė su garuojančiais plyšiais. Žiojėjantys kraterio nasrai išmarginti oksidų ir sulfatų, o gelmė, kilnojantis lavos gumului, nuolatos keičia pavidalą.
Didžiuliai Etnos išsiveržimai užregistruoti 475 ir 396 m. pr. m. e., 812 ir 1169 m. e. m. ir XIV amžiuje. 1669 m. Etna įtrūko nuo viršūnės iki papėdės ir, išliejusi milijonus tonų lavos, nuniokojo gretimą Katanijos (Catania) miestą ir jo apylinkes. Prieš šį proveržį ir po jo vykę mažesnieji reguliariai naikina dirbamąją žemę ir užpila kaimus. Kiti didesni XX a. ugnikalnio išsiveržimai įvyko 1949, 1971, 1983, 1992 ir 2000 m.
Atrodytų, kad čia – ne geriausia vieta žmonėms gyventi. Tačiau, Etnos šlaitai – vieni iš tankiausiai gyvenamų Sicilijos vietovių. Nors vulkano lavos upės nepaprastai niokoja visokį turtą, kelius bei geležinkelius, jos teka tik retkarčiais ir lėtai, todėl žmonių aukų pasitaiko retai. Šlaitai vilioja tuo, kad juos gerai drėkina šaltiniai, o vulkaniniai pelenai sukuria beveik derlingiausias pasaulio dirvas. Per metus galima užauginti net penkis daržovių derlius, puikiai dera vaismedžiai ir vynuogės. Todėl nuo neatmenamų laikų gyventojai atkakliai tose pačiose vietoje atstatinėja kaimus ir pradeda gyvenimą iš naujo.
Žemesniuose šlaituose veša vynmedžiai ir pistacijos pamažu užleisdamos vietą obelims ir vyšnioms. Aukščiau žaliuoja ąžuolų, valgomųjų kaštonų, lazdynų ir bukų giraitės, o dar aukščiau plyti sutrūkinėjusių, sudūlėjusių lavos luitų laukai, čia mažai kas auga, pasitaiko tik alpinių augalų ir Sicilijos astragalų.
Be to, čia yra amžinų sniegynų. Senais laikais vasarą sniegas buvo semiamas su šaltų pelenų sluoksniu ir gabenamas į Neapolį bei Romą valgomiesiems ledams gaminti.
