Deir al Bachri (arab. الدير البحري = ad-dayr al-baḥrī – „šiaurinis vienuolynas“) – senovės Egipto archeologinis kompleksas, įsikūręs Aukštutiniame Egipte, Nilo kairiajame krante, Tėbų vakaruose (priešais Luksorą), sudarė Tėbų nekropolio centrą.
Deir el Bachri vietovėje yra išlikę trijų Amono šventyklų griuvėsiai. Taip pat yra jas pastačiusių faraonų, Mentuhotepo II (XXI a. pr. m. e.), Hačepsutos (XV a. pr. m. e.) ir Tutmozio III (XV a. pr. m. e.), kapavietės. Čia rastas karališkasis karstas su Naujosios Egipto karalystės valdovų mumijomis (XVI-XI a. pr. m. e.), taip pat rasta XXI a. pr. m. e. didikų kapų (tarp jų Hačepsutos šventyklos architekto Senmuto). Yra ir vėlesnių, graikų-romėnų laikotarpio (IV a. pr. m. e.) kapų. Aptikta daug reljefų ir skulptūrų (tarp jų ir Hačepsutos) liekanų, lentelių su įrašais, grafitų, papirusų.
VI-XII a. Deir el Bachri buvo koptų vienuolynas, nuo jo ir kilo dabartinis vietovės pavadinimas.
Deir el Bachri 1858 m. tyrinėjo prancūzų egiptologas Ogiustas Marjetas, 1881 m. – Gastonas Masperas, 1893–1898 m. ir 1903–1908 m. – Egipto tyrimų fondas, 1911–1931 m. Metropolitano meno muziejus (JAV), nuo 1961 m. tiria ir konservuoja lenkų ekspedicijos mokslininkai.
